Tas keistas jausmas, kai pildant kito žmogaus svajonę, tu užsikreti ta svajone, kuri paima ir kartu išsipildo ir tau.
Tai trumpa įžanga būtų tokia: Tour du Mont Blanc – netikėtai sužibusi ir išsipildžiusi mano svajonė. 😀
Įžanga longisimus žemiau.
Prisipažinsiu, nieko nebuvau girdėjusi (nei mačiusi :D) apie TMB (Tour du Mont Blanc) iki kol pažinties su Marijonu pradžioje jis papasakojo man apie šį kalnų žygį Alpėse. Pirma mano mintis – kažkoks popsinis žygelis, gal kada nors. Tretiems metams bėgant į pabaigą ir TMB vaizdams vis įkyriau braunantis per mane pasiekiančius socialinės medijos kanalus, shields down ir skubu pranešti Marijonui: “Viskas, šios vasaros atostogų karūnacija vyks žygyje aplink Monblaną!”
TMB – huh?
Pasirodo, TMB – vienas gražiausių pasaulio kalnų žygių, internetai sako, kad bent jau Europoje, tai tikrai pats gražiausias. Nepaisant to, kad Lofotenuose matytų vaizdų man turbūt dar ilgai niekas nenurungs, TMB yra ne ką mažesnis perlas.
~170 km ilgio radialinis kalnų žygis Alpėse aplink aukščiausią Europos viršūnę – Monblaną.
Kad ir kaip išdidžiai skambėtų, trasa nepasirodė nei labai sunki, nei sudėtinga, tačiau vos ne tą pat akimirką, kai mintyse pagalvojau, kad čia labiau romantiškas pasivaikščiojimas kalnuose, prasidėjo akmenų nuošliaužos ir kiti kalnų dalykai, kad net kupra šiaušėsi iš baimės, tai mintyse atsiėmiau dalį savo tų romantiškų minčių.
The bottom line – žygis nesunkus ir įveikiamas bet kam, nors kiek nuo sofos pakylančiam, bet Kalnus reikia p a g a r b i a i būdraujančia akimi stebėti, neimprovizuoti išeinant iš takų ribų ir pan, idant kiek įmanoma būtum saugus ir nekenktum aplinkai.
Laiko prasme TMB pasirodė nenusakomas
Perskaičius ne vieną blog’ą susidarė įspūdis, kad tokio lygio žygeiviams kaip aš ir M reikės 10 dienų, rezerve turint +1 kitą dieną nenumatytoms aplinkybėms. Realybėje gavosi 6 dienos +1 diena lietaus aplinkybei.
Nepasakyčiau, kad kalną apibėgome, nors dabar, kai pagalvoju, kai kurias atkarpas galėjome įveikti kiek lėčiau, pasilikti daugiau laiko vakarais pasimėgauti knyga su vaizdu, bet tiesiog taip gavosi, kad nakvynės vietą (keliavome su palapine) rasdavome apie 20 val., o 22 val. jau visai sutemdavo. Taigi tos dvi valandos ištirpdavo namų ruošos ritualuose – tai kojines išsiplaut, tai pavalgyt, tai įsikurti ir kiti panašūs buities dalykėliai. Na ir aišku tai dalinai pasekmė ir to, jog per daug neplanavome visų nakvynių vietų, kelionių metu mėgstu pasilikti vietos improvizacijai. 🙂
Buvo pakeleivių, kurie žygį įveikė per 8 dienas, bet buvo ir tokių, kurie įsijautė ir neskubėdami leido sau apeiti poną Kalną ir per 14 dienų. Neradau kokių tai nors oficialių šaltinių, bet sklando gandai, kad rekordinis laikas, per kiek įmanoma praeiti TMB, yra 4 dienos. Hehe.
Visgi sparčiausieji yra ultramaratono (UTMB) dalyviai – kiekvienais metais vykstantis ultramaratonas, į kurį netgi teisę sudalyvauti gauna toli gražu ne visi. Rekordai kažkokie tokie: vyrų best: Jim Walmsley 19:37:43 val. (2023), moterų best: Katie Schide 22:09:31 val. (2024).
Mums ir pasisekė, ir nepasisekė, nes tuo metu, kai žygiavome, buvo likusi gera savaitė iki UTMB, tad bėgikai treniravosi savo geriausiam rezultatui pasiekti. Buvo iš ties smagu matyti jų persikreipusius, bet pozityviais bandančius išlikti veidus 😀 Priklausomai nuo paros laiko, žinoma 😀
Fun fact: kiek girdėjom, tai jei sugalvoji žygiuoti pačio UTMB metu, tai bėgikai bėgdami tave gali tiesiog nustumti nuo kelio, čia šitą f a k t ą mums papasakojo žygeivis, kurio geras draugas praeitais metais dalyvavo UTMB ir kuris taip stumdė paprastuosius žygeiviškuosius varguolius 😀
Mūsų niekas nestumdė, gražiai sveikindavosi ir visad padėkodavo, jei sustodavai praleisti. Buvo gan komiška, kai kažkurį kartą bandydama nutaikyti patogesnę vietą mums apsilenkti labai skubėjau ir pati vos nenusiridenau, net stumti nereikėjo 😀 Kažkoks panic mode įsijungia, kuomet jauti už tavęs šnopuojantį bėgiką, kurio šnopavimas tau duoda ženklus, koks jis nelaimingas strigęs už tavęs. Tokių, aišku, buvo ne vienas, ir tai kažkiek sukūrė papildomos įtampos, bet all in all įdomi patirtis.
Kelionės dienoraštis
Diena 0
Turinas
Pirmą kelionės dieną pradėjome dar ne tiesiogiai trasoje, bet atvykę į Turiną. Kaip man tada atrodė, išrinkau labai neprastą viešbutuką. Reikėjo nedaug – kad nebūtų vabaliukų ir būtų kondiškė (į žygį išsiruošėme rugpjūčio mėnesį, tai Turine, suprask, ne ką prasčiau nei Lietuvoj, 30+++). Atvykus kaip bonusą gavome dar ir audrą, tai drėgmė taip suaktyvino visus karščio pojūčius, kad jutiminė virimo temperatūra tikrai nebetoli buvo 😀 Bet buvo labai labai gražu, tie dideli debesys, masyvūs žaibai, itališka architektūra, kažkokioj mandroj vietoj valgėm picą, žmonės bėgo slėptis nuo pliaupiančio lietaus – idilė.
Grįžę į viešbutį supratome, kad vietoj kondiškės turime poną VENTILIATORIŲ. 😀 Tas karšto oro stumdymas kambaryje visiškai negelbėjo. Po to didelio lietaus lauke lyg ir pravėso, su Marijonu pradėjome konstruoti vėsesnio oro patekimo į kambarį procesorių – atvėrę langines pastatėme kėdę, ant kurios įkurdinome poną VENTILIATORIŲ, kuris, beje, dėl nepakankamo laido ilgio laikėsi tikrai ant įtampos 😀 Žodžiu, procesorius procesina, oras lyg ir vėsesnis paduodamas.
Gulam miegot, ryt anksti anksti keltis. Bet anksti anksti keltis italai tai neturi, hehe, jie žmonės vėlai kėlę, ilgai ūbauja. Taip mums iškilo dilema – arba bandome gaivintis oro padavimo procesoriumi, arba kapituliuojam ir uždarom langus. Kadangi garsai lauke tokio lygio, kad apie miego karalystę gali tik pasvajoti, kapituliavome ir tarę triukšmui NE užvėrėme langus.
Neišganoma šutra netruko ateiti. Akių vartymas, šnopavimas ir bandymas realybėje pritaikyti visas pozityvaus mąstymo praktikas virto niekais – gal iki 3 ryto taip varčiausi, kol galiausiai nurimus šurmuliui atvėriau tuos langus. Gaudydama netikėtus gaivesnio oro gūselius, užmigau.
Diena 1.1
Torino -> Courmayeur
Rytas pasitiko anksčiau nei norėjosi, bet ne pirmas kartas, tai mes be didelių ceremonijų keliamės ir pakuojamės. Dalykai kelionėje nebūtų dalykais, jei vakare suręstas planas netruktų pradėti byrėti.
Plano spragos pradeda aiškėti atvykus į autobusų stotį. O stotis – tai tiesiog ilga kelio atkarpa, kurios šaligatvyje kas kažkiek metrų stovi po ženklą su numeriu. Po kai kuriais numeriais yra info su kryptimis, po kai kuriais nėra. Logika mums iki šiol lieka neaiški, nes net autobuso vieta, kurioje stoja į oro uostą vežantis autobusas, nebuvo identifikuota. Žinojome, kad ten ta stotelė tik dėl to, jog joje išlipome atvykę 😀 Bet duotajai akimirkai ne oro uosto reikia. Ieškome krypties į Courmayeur.
Man jau nuotaika pamažu gęsta, nes tų stotelių gal 15, visas jas reikia monitorinti, autobusų srautas didelis. Marijonui netyčiom randa bilietų kasą, kurioje, deja, niekas negalėjo pasakyti, tai kurioje gi stotelėje tiksliai stoja mums taip reikalingos krypties autobusas 😀
Būtų kaip ir nieko tokio, bėgi į tą, kuris atvyksta numatytu laiku. Bet visada yra tas vienas bet 😀 MES NETURIME BILIETŲ. Jau nebeatsiminsiu, kodėl, bet faktas tas, kad MES NETURIME BILIETŲ 😀 Ir tame kioskelyje, kur neina gauti jokios info, paaiškėja, kad bilietų IŠ VISO net nebėra 😀
Hahaha.
Aš jau liūdna prisėdu ant šaligatvio. Motyvacija per kraštus nesilieja – kitas autobusas atvyksta tik po kelių valandų. Tai reiškia, kad mūsų kelionės startas į pačius kalnus nuskelia labai į vakarą, kas nėra labai gerai, nes kempingas nuo mūsų atvykimo į išvykimą taško gan nutolęs, o kambario nuoma prasideda nuo 350 eur. Absoliučiai nereikalingos laiko ir finansinės išlaidos.
Tokie vat realybės ištikti sėdim ir svarstom. Prieinam prie išvados, kad bandom laukti to autobuso ir gal o gal gal bus dvi laisvos vietos.
Autobusas atvyksta, mes viltingai trypčiojam aplink tuos laiminguosius su bilietais. Jau kone visiems sulipus pradedame derybas su autobuso vairuotoju ir jo kolega, kurių nei vienas nekalba angliškai. Derybos, kaip netikėta, neina mūsų naudai. Mums kažką mojuoja, mes rodom maldai sudėtus delnus. Maldos ženklai neveikia. Bet štai netikėtai apsireiškia apvaizda garbanota galva. Nukreipiame maldą į galvą, o galvą į vairuotoją ir jo kolegą, kad padėtų mums kaip nors susikalbėti. Išklausęs mūsų rūpesčius, jaunasis, kaip paaiškėja, italas imasi gelbėti mūsų planą.
Gestikuliacijos, tratatatatatagraziemille, ir mums aiškėja, jog yra viena laisva vieta – vieta MERGINAI 😀 Mergina, aišku, džiaugiasi, bet kartu ir nerimauja, kaip čia patalpinti kartu ir savo antrąją pusę, be kurios kelionė juk net nesvarstytina. Žodžiu, derybos įsitempia, bet galiausiai išgirstame mums maloningą sprendimą. Važiuoti gali ir antroji pusė.
Antroji pusė buvo įkurdinta šalia manęs ant praėjimo – ant priekinio laipto už vairuotojo 😀 Mes, kas be ko, buvome nieko prieš, o vairuotojai dabar jau mums rodydami maldai sudėtas rankas prašo mūsų atleidimo ir aiškina, kad čia tik laikinai, iki kol vienas iš jų išlips pakeliui ir bus galima užimti garbingą antrojo vairuotojo kėdę. Na tą kėdę, kur sėdi ekskursijų gidai, yra mikrofonas, viską ten 😀
Sunkiai tramdydama juoko priepuolius nekantriai laukiu tos akimirkos, kol Marijonas užims TĄ kėdę. Akimirkai įvykus, lūkesčiai pateisinami su kaupu. Net leido pačiupinėti mikrofoną 😀
Kalbant apie juoko priepuolius…
Tas vaikinas, kuris mus išgelbėjo, tuo pačiu autobusu išlydėjo savo draugę. Sutapo, kad gavau vietą būtent šalia jos. Jis toks rūpestingas ne tik mums buvo, visaip jai ten oro bučinėlius siuntė ir pan. Aš jau galiausiai nebekreipiau dėmesio iki tol, kol jau mums pradedant riedėti ir jau uždarant duris jis ima karštligiškai mojuoti. Užsimiršusi, kad moja tikrai ne man, o savo panelei, plačiai moju jam atgal. Moju moju, dėkingumo pilna, kol šalia sėdinti ir belekaip kikenanti jo mergina primena, kad visi mostai buvo skirti jai, o ne man 😀 😀 Valdydama situaciją pasijuokiu kartu su ja iš savęs ir kelionė prasideda.
Kalbant apie juoko priepuolius… 2
M atostogų metu rimtai apsisprendė pakeisti darbą 😀 Visą kelią autobusu per du telefonus derinosi sąlygas ir pan. Tai kiek supratau, nėra linksma keisti darbą, kai turi vežtis tris telefonus, derėtis dėl geresnių sąlygų, laukti kontrpasiūlymo iš savo dabartinės Alma Mater, kai tu varai į kalnus, kur galimai nebus (ir tikrai nebuvo) ryšio, ir panašiai, ir panašiai. Hi hi hi.
Taip va taip vis pakikendami atvykome į Courmayeur.
Leave a Reply